Nesunku atmesti alchemiją kaip senovinę ir pasenusią chemijos formą – tai kliūtis mokslinės minties istorijoje. Ir tai dažniausiai daro žmonės, nepriklausantys dvasiniams ratams. Nežinančiam žmogui susidaro kiek komiškas įspūdis: palaido žmogaus materialinių turtų troškulys verčia manyti, kad šviną įmanoma paversti auksu.
Kaip ir daugumos okultinių praktikų, tikroji alchemijos vertė yra paslėpta po neaiškia simbolika, apsaugančia nuo mulkių ir išsaugant paslaptis. Alchemija iš tikrųjų yra dvasinis tobulėjimas – galutinis tikslas yra sąmoningumo, užbaigtumo ir harmonijos būsena. Jei sakote, kad tai skamba pažįstamai, esate teisus – tai panašu į būsenas, kurias matome kitose religinėse ar ezoterinėse tradicijose, įskaitant taro (pasaulio korta) ir budizmą (nušvitimą), kaip tik keletą pavyzdžių. Alchemija yra dar viena gija, susiejanti visas religijas ir tikėjimus su didžiuliu indros dvasingumo tinklu.
Čia mes vadovausimės ir atseksime filosofinio akmens kūrimo iš prima materia metaforą ir tai, ką tai reiškia savęs tobulinimo ir aktualizavimo požiūriu.
Vėlgi, šis procesas kitiems tarologams atrodys pažįstamas, nes jis turi panašų pasakojimą ( mes, žmonės, paprastai gana prastai sugalvojame skirtingus pasakojimo lankus ), kad žmogaus dvasia sulaužoma, perdaryta, išbandyta ir atgimsta iš naujo.
Alchemijoje tai vaizduojama kaip prima materia sudeginimas į pelenus.
Šis etapas reiškia mūsų prisirišimo prie pasaulietiškumo nutraukimą. Gyvenimo kelionėje nesunku įsitraukti į žiurkių lenktynes – siekiame ne tik turto, bet ir statuso, šlovės, prestižo, dalykų, kurie maitintų savo ego ir savo tapatybės suvokimą. Šie dalykai gali būti naudingi, bet kuo didesnę figūrą jis vaidina mūsų gyvenime, tuo daugiau jos vaikantis ir tuo labiau ji gali mus suvalgyti. Atitrūkimas nuo pasaulietiškumo mus gali patirti taip staiga, kaip traumuojantis įvykis, pavyzdžiui, netektis. Arba tai gali atsirasti palaipsniui, laikui bėgant, per kančias, kurias patiriame gyvenime, arba net tada, kai gauname viską, ko galėjome kada nors norėti, bet nejausdami tikro pilnatvės jausmo. Šis etapas mūsų prašo nusižeminti – ugnis įžiebia kelionę į save.
Cheminis tirpinimo procesas yra kalcinavimo pelenų paėmimas ir ištirpinimas vandenyje.
Čia mes pasineriame į sąmonės vandenis. Kai jus pirmiausia veda ego, kaip ir prieš jūsų kelionę į dvasinę, mes galbūt palaidojome dalis savęs, kad sukurtume savo tapatybės įvaizdį. Būtent šiame etape turime atskleisti tas mūsų dalis – tas mūsų dalis, kurias atstūmėme – nesvarbu, ar tai būtų suvoktos ydos, ar skaudūs prisiminimai, ar traumuojantis auklėjimas. Vanduo šiame etape prašo mūsų paleisti ir išlaisvinti struktūras bei sistemas, kurios apibrėžia mūsų suvokimą apie save.
Šiame etape alchemikas atskiria ir filtruoja tirpimo produktus.
Dabar, kai atkasėme nesąmoningas medžiagas, kurias kadaise išmetėme, taip pat dabar galime jas atsijoti, kad tikrai rastume jų dalis, kurios gali padėti mums augti. Kokias jūsų dalis jūs atstūmėte, kurias paslėpėte nuo pasaulio, kurios iš tikrųjų gali jus sustiprinti? Kaip šios savęs dalys, kurias racionalus protas gali laikyti bevertėmis ar silpnomis, gali suteikti džiaugsmo kitiems? Kaip mes galime įtraukti šį pasakojimą, kuris jums buvo toks skausmingas, į didesnį jūsų istorijos lanką? Kita vertus, jūs taip pat turite būti sąžiningi dėl to, kurios jūsų šešėlio dalys teisėtai jus sulaiko, ir stengtis išmesti tuos įpročius, emocijas, prisiminimus ar pasakojimus iš jūsų tapatybės.
Čia alchemikas sujungia elementus, laikomus vertais atskirti, į naują substanciją.
Būtent šiuo metu mes vėl integruojamės. Nesąmoningas ir sąmoningas susijungia. Šiame etape, nors ir žinome apie socialines struktūras, kurios žaidžia pasaulyje (ir kurios maitino ego), nesame jų įtakojami, esame laisvi. Čia alchemikas taikosi ir su suvokiamais „tamsesniais“ savęs aspektais, ir su kauke, kurią reikia dėvėti bendraudamas su pasauliu.
Bakterijos ir kiti gyvi organizmai įvedami į medžiagą, kad ji toliau skaidytųsi.
Fermentacija iš esmės yra šio naujai integruoto savęs išbandymas. Išbandome save per išbandymus, per natūralias gyvenimo svyravimus. Visas skausmas, nuoskauda yra kažkas, kas verčia save tapti atsparesniu, stipresniu. Idėja yra ta, kad turime praeiti tamsiausią naktį, kad pamatytume aušrą, o kai ji ateina, ji atsineša kažką sprogstamai gražaus.
Distiliuojant tirpalas virinamas ir kondensuojamas, kad būtų išgryninta medžiaga.
Kad pasiruoštume paskutiniam etapui, turime išgryninti dvasią, kad įsitikintume, jog joje nėra jokių destruktyvių ego formų. Čia mes sėjame dar negimusio transpersonalinio savęs sėklą – tą, kuris yra laisvas nuo kolektyvo ir individo skirtumų. Kad padėtų jai augti, reikia ją maitinti – tai galima padaryti įvairiomis kontempliacijos formomis, dvasiniais ritualais ar meditacija.
Medžiaga kristalizuojasi į kietą būseną.
Čia yra materijos ir dvasios, vidinio ir išorinio, gėrio ir blogio susitikimas, dvilypumų sąjunga. Būtent šiame etape dvasia suvokia save – ji suvokia save, mato ir supranta, kad vidinis ir išorinis pasaulis nėra skirtingi, o vienas kito atspindžiai.